Nes yra tas momentas, kai iš žemės išlenda pirmas daigelis – ir staiga supranti: tu ką tik
užauginai gyvybę. Iš mažytės sėklos, iš kantrybės, iš tikėjimo, kad šį kartą pavyks. Ir tada ateina
skonis: saldus, tikras, pereinantis per gomurį taip, kaip „iš parduotuvės“ niekada nebus. Nes čia
ne tik pomidoras. Čia rytai, nugaros skausmai, laistymo kibirai ir „ai, dar vieną lysvę“.
Ekologiškai auginti – tai ne mada. Tai ramybė. Tai jausmas, kai gali tiesiai nuskintą braškę padėti
vaikui į lėkštę be jokio nerimo. Kai žirnius valgai su visa ankštimi, tiesiog darže, ir jie traška kaip
vasaros įrodymas (kartais gal truputį žemės). Kai žinai – jokios chemijos. Tik žemė, saulė, vanduo
ir tu.
Daržas kartais suvalgo tavo planus. Bet jis grąžina tai, ko niekas kitas negrąžina: tikrą džiaugsmą,
kurį gali paragauti.
