BLOG 🥬 RECIPES

Pirmą kartą drąsiai dalinuosi tuo, ką su vyru tyliai kūrėme savo rankomis ir širdimi, tiesiai namų virtuvėje. Baisu ir gal net šiek tiek gėda, kad nepavyks, bet bandom (nuotraukoje esame mes tikri, purvini ir nesiprausę nuo darbo daržuose ).

Vietoj to, kad maisto pramonės likučiai keliautų į šiukšliadėžę, mes juos superkame ir… paverčiame trąšomis. Pasitelkę vabzdžius – tikruosius gamtos perdirbėjus.

Mokslinė laboratorija kvepia ne romantika. Jos kvapas - dezinfekcinio skysčio, šiltos plastmasės, kavos, kuri jau seniai atšalo, ir tuo keistu „na, gal šįkart…“ jausmu, kurį pažįsta visi, kas kada nors bandė sukurti ką nors tikro.

Kai žmonės girdi „sukurta laboratorijoje“, dažnas įsivaizduoja baltus chalatus ir švarias lentynas: sumaišėm, išpilstėm, paspaudėm mygtuką – ir viskas kaip iš paveikslėlio. Norėčiau pasakyti, kad taip ir yra. Bet tada meluočiau, o mes čia – apie augalus. Augalai melui yra alergiški.

Daržininkystė yra paradoksas, kurį renkiesi savo noru. Sėklos – brangios. Vasara – nenuspėjama. Darbų – kalnai: sėji, laistai, ravi, mulčiuoji, kalbiesi su pomidorais lyg su geriausia drauge. Ir kai pagaliau atrodo, kad va dabar tai bus derlius… ateina maras. Ar šliužai. Ar kažkas, kas gražiai vadinasi „kenkėjas“, bet elgiasi kaip tikras plėšikas naktį. Ir nepradėsi šaukti „Vagie, kepurė dega!!!“... Ir vis tiek sodini ir vėl sėji, laistai, ravi, mulčiuoji, kalbiesi..